Bela pralindo į vidų ir krtio ant žemės. Jos kraujo troškimas vis didėjo, ji buvo valgiusi tik užvakar. Suspaudusi savo ranką ties venomis ji tankiai alsavo nusvėrusi galvą sau ant peties, klūpodama ant žemės. Ji jautė kaip iš plaučių kyla alkanumo klyksmas ir ji užspaudė sau burną ranka.
Nuslopinusi nors minutei alkį ji išsitiesė ant akmenų. Jos krūtinė kilnojosi, burna perkreipta iš skausmo, akys užmerktos, veidas spinduliavo nepaprastu grožiu priviliojančiu auką. Iš veido net nepamanytum kad ji kankinasi. atvirkščiai.
Nors Bela visada buvo gyvybinga to kaina buvo didelė. Vampyrai nemiegodavo, gerddavo tik kraują. atsidurę prie kokio nors žmogaus jie imdavo trokšti jo kraujo, o atsiradę prieš saulę... na tada jų kūnas imdavo spindėti tarsi nubertas deimantais.
Bela vėl pajutusi klyksmą užspaudė sau burną. Galiausiai atsikėlė nuo akmenų ir drebančiomis, šaltomis kaip visada(dar viena vampyrų savybė, jie lediniai, nors jiems nešalta) rankomis ji išsitraukė lazdelę. Tada ją vėl įsikišo į kišenę ir išėjo iš buveinės. Medžioklėn
