Požemių vidurys

Bela ėjo požemiais,jos batų kulniukai barškėjo į akmenis. kelias buvo nelygus tad šiaip tiesi Bela vis suklupdavo. Jos kailis ją šildė tad ji net nesusisupusi į jį žingsniavo. Baltas veidas mirguliavo šešėliais deglų šviesoje, todėl atrodė toks nepaprastai gražus, gražesnis nei visuomet. nepriekaištingai sušukuoti plaukai buvo atmesti atgal, ant nugaros, o garbanos vilnijo tarsi auksinės bangos.
Bela žingsniavo kai staiga griebėsi už gerklės. Ji bandė savo raminti Brangioji, nusiramink, tu jau šiandien vlgei...Tai tik laikina... tačiau skausmas nenuslūgo. Parkritusi ji atsirėmė į sieną ir jos marmurinis veidas dar labiau išbalo jeigu tai įmanoma. Ji vos vos gaudė orą ir suprato kad per visus tiiikrai ilgus jos gyvenimo metus taip pirmą kart. Atsikėlusi ji pasiramstydama sienomis grįžo į tą vietą iš kurios buvo atėjusi. vėliau nusprendė išeiti iš požemių ir pasuko laiptais kurie kyla į viršų

Elizabeth nusileido į požemius. Lėtu žingsniu ėjo šalia sienos. Čia buvo vėsu ir atsidavė pelėsiais. Nelygus kelias vedė į išsišakojimus, gerai nepažįstantis šios vietos kaip man pasiklįstų. Liz atsisuko išėjimo pusėn. Rosalie vis dar nebuvo.
Plytomis nubėgo didelė riebi žiurkė.
*Įdomu, kuo jos maitinasi kad tokios riebios*- šiek tiek nusistebėjo Liz.*Čia regis neturėtų būti maisto.*
Elizabeth sustojo ir šiek tiek nekantraudama ėmė laukti Ros.

Ros atėjo ir pažvelgė į El. tada tarė:
-Labutis. Požemiuose...vėsoka...Ar ne?
Tada ji susisupo į paltuką ir krenkštelėjo:
-Pasivaikščiokime?

-Nežinau kaip tau, bet man nešalta,- tarė Liz.
Ji pažvelgę į bičiulę. Jokių minčių nepajuto. Tada apsidairė.
-O čia vyko kas nors... Nežinau - ypatingo, ar pan.?- paklausė kad nutraukti tylą.

Ros šyptelėjo:
-Ši vieta man įpatinga. nemanau kad kam nors kitam ji turėtų rūpėti. Žinai, čia aš daugiausia kartų lankiausi būdama pilyje. Tik čia pilies ribose galiu būti savimi ir tik čia galiu paleisti į darbą visą savo jėgą. Beja, tu stbiesi kad negali skaityi mano minčių, ar ne?
Tai tarusi Rosalie šyptelėjo

Liz klausėsi ką šneka Rosalie. Išgirdusi klausima šyptelėjo.
-Na, tavo mintis įskaityti galima... Bet labai jau silpnai jos girdisi... Ir ne visada. Nujaučiu jog jeigu Tu pasiruošus, Tavęs nepričiupsi?
Mirktelėjo draugei Liz.
-Juk Tavo mintis išgirdau pačias pirmąsias,- išsišiepė.

Rosalie rimtai prakalbo:
-Aš..Tiksliau mano galia taip pat užgniaužžti mintis. tai sunku. Labai. ir ne visada pavyksta. bet tą MENĄ aš jau įvaldžiau. Supranti, tu mano mintis išgirdai nes buvau arčiausiai. Na, o ką tu veiksi naktimis?

-Šit kaip...- atsakė Eli. Paklausta pamąstė.
Lėti žingsniai dusliai skambėjo požemyje.
-Na, tiesą pasakius... Net neįsivaizduoju,- beviltiškai prisipažino.- Neturiu menkiausios idėjos. Yra pasiūlymų?- viltingai paklausė draugės.

Rosalie sukikeno:
-Eik žvejoti
Tada ji vėl sukikeno ir rasnka nubraukė plaukus nuo akių. Tada pasitaisė paltuko diržą ir vėl tarė, tik šįkart jau rimčiau:
-Jeigu rimtai..Aš einu medžioti, skaitau knygas..

-Naktis geriausias laikas medžioklei,- pritarė Elizabeth.
-O be to... Nujaučiu kad net jei nebūčiau... Ta prasme, vistiek nemiegočiau naktį...- susimąstė Eli.
-Manau kad ir kaip mokytojai darbo netrūktų,- šyptelėjo ji.- Na, žinoma jei mokiniai bus tokie maloningi ir namų darbų nedarys...Oj, apie ką aš čia... Be to, jau praėjo pirmoji pamoka. Nebuvo labai lengva, bet perdėtai sunku taip pat nebuvo.

Rosalie kilstelėjo antakį ir tarė:
-Vaikeli, tu dar išmoksi... Naktį gali...Sekti savo meilės objektą...Nukeliauti pas gimines... Nežinau.. Išbandyk ką nors

-Meilės objektą?- išsišiepė El.- Nejaugi, tamsta, šneki iš patirties?..- draugiškai pašiepė Ros.
*Gal kartą kitą reikėtų pasekti... Tave?* pamanė ir vos nenusikvatojo.
-Na, pirma naktis greit ateis, tuomat ir žiūrėsiu,- tarė.
-Kiek laiko mes jau einame?- atsisuko į Ros.

(( Amelia: išreikšdama mintis rašyk italic šriftu.Ačiū.;] ))

Ros nekaltai išpūtė akis ir sumirksėjo tankiomis blakstienomis:
-Aš? ne ne iš patirties...
Brangute, prisimink edwardą... Oi tas gražuolis..Juk sekei jį naktimis. ir dienomis.Ups, mintys užgniaužtos... mastau vien apie ežerus....
Tada ji pažvelgė į laikrodį:
-mes jau einame.. kelias valandas.

Eli pajuto Ros mintis.
-Matyt kad ne iš patirties,- išsišiepė lyg žinotų kažką ko kiti nežino.
-Kelias valandas?..- susimąsčiusi Liz ne iš karto suprato apie ką kalba.- O taip.. Gal tuomet jau reikėtų grižti?

Rosalie papurtė galvą:
-Aš dar negrįšiu, bet tu gali. Gal sugalvosi ką nors geresnio nei naktį slampinėti požemiuose ir kalbėti apie tai ką veiksi naktimis. Iš tiesų, galbūt tai tau nuobodokas užsiemimas.
Tada ji atsiduso ir atmetė savo garbanas. Pasitaisiusi paltuko rankovę ji vėl tarė:
-Žinai, manau man reikia tau kai ką p[asakyti. neprisileisk prie savęs tokios mergaitės Elektrisity Passion. Ji tave suvilios, užkalbės, vėliau ims kaulyti kad paverstum ją vampyre. ji taip keršys man, nes aš to nepadariau. taigi, įspėju dėl jos.

-Hmm, o aš tikėjausi kad ji ištikrųjų domisi pamoka... Na, žodžiu. Pažiūrėsim kas bus. Betkokiu atveju - ji nežino kas aš,- tarė El neužtikrintai.- Tikiuosi...O dabar, žinai, gal jau eisiu... Kažkaip praalkau,- nusijuokė El.- Iki, Ros,- tarė ir išnyko.

Ros vaiduokliškai sukikeno ir tarė:
-Nu tamstos ir aetitas. Dramblys o ne vampyrė,-draugiškai pajuokavo ji.
Tada rosalie pamastė kad ir jai reiktų eiti ir dingo