Miško vidurys

Rosalie susimastė ir svajingai tarė:
-Gyvename. Suprastum jei pasakyčiau kad aš tik žmogus?-pajuokavo Rosalie:-Supranti, mes irgi noriime būti žmonėęs. Kitokie, skirtingi, nenoriu girtis, bet gražesni, greitesni ir viskuo nuostabesni. Toks gyvenimas. Vienus apdovanoja, kitus nuskriaudžia. Mes-apdovanotieji. galbūt o kaina pernelyg skaudi, kad apie ją kalbėtume bet dovana didelė. kai kurie jos neįvertina ir švaisto nereikalingiems dalykas. Kai kurie mano kad šią dovaną galima gauti..paprastai. bet dažnai dovana ateina pati ir nekviesta, mes jos nelaukiame, bet priimame, vėliau su ja gyvename.. Toks pasaulis, vieniems skaudus ir neteisingas, kitiems atvirkščiai...na ir nieko mes čia nepakeisim...

Rosalie gailiai šyptelėjo:
-Gyventi..Kokia neapibrėžta sąvoka.. Ką gi gyventoja..Eime.Bet nesiskųsk kai bus sunku kai kuriais laiko tarpais.bet žinok, jeigu ką visada išklausysiu.gerai?

[[Atleiskit kad toks trumpas,skubu]]

Rosalie taip pat pašoko ir nudūmė mišku. po kiek laiko sustojo ir ranka sugriebė kiškį. prispaudusi jį prie lūpų ji godžiai gurkštelėjo bet jis buvo kažkoks tragiškai neskanus. Supykusi ji trenkė jį ant žemės ir net neužkasusi nulėkė prie pilies.

[[vėl too short]]

Elizabeth ėmė dairytis. Ir staiga pamatė jį. Ji išsitiesė ir privertė kojas jos klausyti. Stovėdama prie pat jo tarė:
-Hey,- ir šyptelėjo.
Jis atsisuko.
-Sveika,- taip pat išsišiepė.- Kur taip ilgai buvai?
-Reikalai,- mįslingai išsišiepusi atsakė ir prisėdo šalia.- O kiek tu manęs lauki, Kernai?- paklausė.
-Na, jeigu tiksliai...- tarė jis ir pažvelgė į laikrodį.- Maždaug pusantros valandos.
Liz šyptelėjo ir apsikabino jį.
-Ačiū,- nusijuokė.- Tu tikras draugas.
-Taip, žinoma.. Draugas..- sumurmėjo jis.
-Sakei kažką?- nesuprato Liz.
-Ne, nieko,- jis išsišiepė.
-Na, o jūs, panele May, neprisipažinsite kur buvote?- išsišiepė jis.
-Tau? Niekada,- nusijuokė Elizabeth.
*****
-Klausyk, man jau laikas,- atsistojo Liz.
-Taip, žinoma,- šyptelėjo jis.
-Neini?
-Ne, dar čia pabūsiu..
-Kaip nori...- šyptelėjo ir nuėjo.

Rosalie atėjo į mišką. Tad priėjo prie Kerno ir jis pabučiavo ją į žandą. Jos veidą nutvieskį plati šypsena ir tarė:
-Sveikutis.
Jisai plačiai nusišypsojo:
-Kaip šiandien šviečia mano saulelė. Na, kaip gyveni, Rosalyt?
Rosalie susiraukė:
-MNevadink manęs Rosalyt.
Kernas pavaidino issigandusį:
-Klausau, pone.
Tada jis pasilenkė ir pabučiavo ją kaktą ir apkabino. taip jie ir sėdėjo ant kelmo

((Nu man tikrai nedašilo lievesnis vardas xDD))

Liz apsisuko. Ji kai ką prisiminė. Ji grįžo neskubėdama, bet jau netrukus stovėjo prie laukymės, kur ką tik sedėjo ji.
Elizabeth vos ne suklupo, kai pamatė tai. Jie sedėjo, jis ją bučiavo... Ji...
Eli susiėmė už burnos kad nepradėtų žviegti.
*Ačiū tau, Rosalie* pamanė kuo garsiau. *Sužlugdžiusi savo gyvenimą, nusprendei pribaigti ir manąjį? Vaje, ačiū, tu tikra draugė*
Ji išlindo.
-Sveikutis,- atsisuko ramiai į tą kretiną.- Norėjau paklausti kada vėl būsi laisvas, bet regis artimiausiu metu tau tai negresia..- tarė ji ir apsisuko.- Sekmės jum, balandėliai, mestelėjo. Linkiu visokeriopos laimės..- ir dingo.

Rosalie pašoko iš [pamiršau vardą] glėbio ir nubėgo prie Elizabeth:
-Ką turi omenį? pala,-rosalie susigaudė:-Jis tavo vakkinas?- ir jis užsidengė ranka burną

Eli atsirado laukymėje, kur visdar sedėjo Kernas ((kretinas xP)). Jis atsistojo.
-Li, prašau, aš..
-Žinau...- sumurmėjo Eli. Skruostu nubėgo ašara.
-Ar tu..?
-Ne,- sumurmėjo El ir ėmė eiti link jo.
Vaikinas taip pat prie jos priėjo ir apsikabino Liz.
-Kas per...- sumurmėjo jis. Kernui iš burnos nubėgo kraujo srovelė. Jis atšoko nuo Lizės.
Jam iš šono styrojo mažo sidabrinio peiliuko rankena.
Liz atsirado jam už nugaros ir sugriebė už kaklo.
-NE, aš tau NEatleidau. NE, dabar tau - paskutinioji. Tu NEišsigelbėsi. Tu NEžinai ant ko "užsirovei". Ką supykdei. Tu NEišsisuksi,- sušnypštė ji jam į ausį. Tada stipriai pasuko sprandą į kairę pusę. Jis tyliai trakštelėjo. Liz ištraukė peiliuką iš nebegyvo vaikino šono ir jį nušluosčiusi užsikišo atgal už diržo.
-Ne...- sušnibždėjo ji ir dingo.

Rosalie viską matė ir girdėjo. Pamačiusi kas nutiko ji susiraukė bet prišoko prie nueinančios Elizabeth nekreipdama dėmėsio į gulintį kretiną. Suėmusi ją už rankų ji pažiūrėjo į geriausios draugės akis ir tarė:
-Elizabeth, prašau, juk žinai kad tavo draugystė man svarbiausia, negi neatleisi man?-tai tarusi ji nusišluostė veidu bėgančias ašaras, tarsi upelius ir vėl pakėlė galvą į draugę:-Elizabeth, jeigu man neatleisi aš mirsiu. nedramatizuoju, tu man pati svarbiausia, vienintelė draugė. be tavęs aš būčiau tokia vieniša, elizabeth atleisk man...

Eli pažvelgė į draugę ir šyptelėjo.
-Gerai jau.. Ką darytum be manęs,- dar kartą šyptelėjo.- Būk gera...- tarė tyliai.- Neprileisk manęs prie vyrų. Kokį amžių, kitą. Nes jiem gali blogai baigtis..

Rosalie nušvito ir suriko:
-Pagaliau atėjo į protą sesut.. Amžių kitą prie savęs nematysi nei vieno vyriškos lyties atstovo,-ir tada ji stipriai stipriai ją apkabino. tada tarė:
-Tai buvo taip kvaila

Elizabeth tylėjo.
-Man reikia eiti,- pagaliau sumurmėjo. Pasigrdo tylus pokšt, ir Rosalie liko viena.
((srr kad tiek mažai))

[[Ame, ji vampyre ]]
Rosalie taip pat suisiprato kad jai jau metas ir tarė:
-Dąąą. Aš ir einu.
ir taip pat dingo
[[Srry]]

[[Ji labai greit nubėgo]]

((A,supratau xD ))

Selli įėjo į mišką aplink buvo tamsu, bet Selli jautėsi laisvai.Kūnu lakstė šiurpuliukai,bet daugiau ji nieko nejautė.Na kur tu?,-Pamanė Selli.

Ros atėjo ir pradėjo savo senai išmoktą giesmelę:
-Ar tu tikrai pasiruošusi?

Selli atsisuko už jos stovėjo nuostabaus grožio mergina.Tobulą veidą dengė ilgi plaukai, o oda atrodo iškalta iš balto marmuro.
-Žinoma taip,kitaip nestovėčiau čia.-Atrodė, kad dabar ji padarytų , bet ką.Bet šis sprendimas nebuvo spontaniškas,atvirkšiai jis buvo apmastytas jau seniai.

Ros sukikeno:
-Ko tu čia mane nužiūrinėji sesut? Suvalgyt ketini?
Tada ji prišoko ir suleido dantis sesei į kaklą. Tada tarė:
_palauk ir praeis

Staiga Selli pervėrė skausmas jis plito lyg ugnis po visą Selli kūną.Selli veriama skausmo juto, lyg ant jos šimtas vabaliukų ropotų.skausmas atlėgo ji atsimerkė.Jos oda buvo balut baltutėlė.Įkvėpus oro pajuto nenuvaldomą norą..Kraujo skonį jautė burnoje.
-štai koks tas jausmas.

Rosalie sunerimo:
-Tau viskas gerai?
Tada ji tarė:
-Klausyk, tu pasiruošus viską dabar išgirst? Gal palaukiam rytojaus?