Įėjimas į buveinę

[[Ponia, mes turim pasiteisinimus :p]]
RosALIE GŪŽTELĖJO PEČIAIS IR TARĖ:
-Naaaa...Požemiuose irgi šalta, tad galbūt "dėl akių" pasiimk mantiją ar šiaip išsiburk kokią striukelę.
Tada ji šyptelėjo elizabeth ir tarė:
-Ką gi, marš į požemius.

[[El, tu pirma požemiuose rašyk]]

[Tai kad nebuvo ką rašyt ]

Elizabeth šyptelėjo ir užsimetė mantiją.
-Į požemius, tai į požemius.
Pūstelėjo šaltas vėjas ir Liz nuėjo.

[Nu va - ką man dar rašyt? xD]

Elizabeth lyg iš niekur atsirado prie buveinės. Ji buvo siaubingai supykusi. Metė apsiaustą žemėn ir atsisėdo ant akmens.
Jos plaukai buvo šiek tiek susivėlę, iš pykčio jos oda regis švytėjo. Ji jautė kad galėtų suskladyti akmenį ant kurio sedėjo. Mergina patraukė ant akių užkritusius plaukus ir ėmė laukti.
*Geriau būtų jei ji nepasirodytų..*

ro atsirado įpykusi ir taip pat trenkė apsiaustą ant žemės. Tada pradėjo rėkti:
-karve tu. baile! Bjaurybe...kaip kai...Kaip tu galėjai nedėkinga boba?-suriko rosalie ir ėmė trypti kojom. tada ji suėmė sau už smilkinių ir rodės kad nusiramino, bet ji vėl pradėjo:
-ne... ne. NE. Aš to taip nepaliksiu. Ar tu žinai... ar tu nutuoki ką padarei? tu atėmei tą kurį mylėjau. tą, dėl kurio egzistavau ir gyvenau.. o tu. TU šlykštyne tą bandei sugriauti.. Kaip tu galėjai?

-Lygtai labai didelis skirtumas!- sušuko pašokusi Elizabeth.
-TU jį mylėjai... O JIS tavęs NE,- išrėžė ji.- Jau geriau susitaikyk su tuo dabar. Nejaugi degi noru žiūrėti kaip jis miršta?.. Man taip neatrodo,- ir vėl suriko El.
-Be to - jis laisvas... Tu negali pareikšti savo "teisių" į jį.. Jei būtum labai norėjus, jis jau seniai būtų su tavim..- paniekinamai metė Lizė.- O jeigu aš norėsiu... Jis bus mano. Ir TU dėl to nieko nepadarysi,- parodė pirštu į Rosalie.

[[ ]]

Rosalie paniekinamai pažvelgė į "draugę" ir tarė:
-Šlykštyne... tu žinai kas buvo? Tu net nenutuoki. Mus sieja toks saitas kurio taip paprastai nenutrauksi.
Tada Rosalie krito ant žemės, tiksliau susmuko. tada sukūkčiojo ir savo nuostabaus išsiliejusio aukso spalvos akim pažvelgė į ją. tada tarė:
-Karve, aš turiu nuo jo vaiką

-Tai imk ir numirk... Saitas,- prunkštelėjo El.- Nemanai kad tu jam buvai.. Atleisk, bet - vienos nakties nuotykis? Jis vargu ar tave prisimena,- pasilenkusi Elizabeth sušnypštė Rosalie.
-Ir žinai - tai jau tavo bėdos. Ar jis bent žino apie tai? Jau sakiau- jei labai reikėtų, jis viską jau seniai žinotų ir būtų SU TAVIM o ne KAŽKUR,- vėl sušnypštė Lizė.

Rosalie pažvelgė į Elizabeth ir tarė:
-Durne, ką tu žinai/ Vaikas mirė, jis mane palaikė. Jis mano.. vyras, Ir iš viso. Kokias teises TU turi į jį? Kas tu? jo žmona? Meilužė? mylimoji? tai mane jis myli, o su tavim..nežianu. nežinau kas tu jam tokia.

-Vyras?.. O.. Vargšės tos blondinės parduotuvėje... Jos labai nusivils, jau buvo besuleidusios į jį nagus.. Gal nepamatė žiedo?.. O gal jam tai nerūpi?!- suriko Elizabeth.
-Gal tave pradžiuginsiu?.. Ne aš prie jo prisikabinau. Aš tik buvau netoliese. O jis... Jau kitas reikalas. Bet kokiu atveju neatrodo kad jam labai rūpėtų kad turi žmoną ir negyvą vaiką...- sušnypštė ji.

Rosalie suspaudė lūpas ir trenkė elizabeth. tada tarė:
-tu kur jauties? meksikietiškoj telenovelėj? Kvaile, pabusk. Čia gyvenimas ir jo žadintuvas jau suskambėjo. tau jis primena kad laikas keltis, o tuo pačiu palikti jį ramybėj. Žiedo nematei? O gal kitos nematė? CHA. Tavo žiniai, jis vampyras, o jie ištikimesni už šunis. Nors rodos tu to nesupranti. Nesuprantu kodėl tu ardai mano šeimą

-Ištikimesni už šunis?.. jam tai papasakok,- Elizabeth patrunė skruostą ranka.
-O dabar... Susikišk tu tuos žadintuvus kur nesutelpa [nk neprimena? xD] ir dink iš kelio,- Elizabeth žengė žingsnį atgal ir ėmė eiti greitu žingsniu. Šiurkščiai nustūmusi Rosalie į šalį ji dingo.
____________________________

Elizabeth stebėjo saulėlydį iš sukšto medžio.
*Tegu tik pabando ir čia atsivilkti... Pati ją sudraskysiu ir sudeginsiu*

Rosalie pažvelgė merginai įkandin ir sušuko;
-Bėk jeigu bijai, bet nuo manęs nepasislėpsi. Gal apmiršai kad ir aš galiu bent šiek tiek skaityt mintis.
Tuo metu Eli dingo, o Rosalie suriko, taip kad išgirstum ir iš ten iš kur nesutelpa [xD primena, primena]:
-Aš tave surasiu Gurdėjai? SURASIU.
Tai tarusi ji pakilo į šalia esanti medį. Jame nieko neradusi apieškojo dar kelis. tada suspaudė smilkinius pirštais ir susikaupė... po kiekk laiko ji išgirdo, silpnai, bet išgirdo elizabeth mintis. vos išgirdusi pirmą jų užuominą ji jau suprato kur yra jos šeimos griovėja ir tuoj pat nusigavo prie to medžio. tada pažvelgė į jo viršūnę ir suriko:
-nagi. negi mane nužudysi dėl vyro? Mane? Savo geriausią draugę? Dėl vyro,-pabrėžė ji paskutinį žodį.-cha, netikiu kad tu ggalėtum pribaigt mane. Tu vampyrė mėnesį, o aš, šimtą metų. Tu, nežinai kaip kovot, o aš ringo deivė. netiki? Ir jeigu tu čia atėjai muštis, tai nusileisk kaip nepriklausoma moteris ir pasakyk ar tą aukotum. Ar viską aukotum dėl jo

Elizabeth kraupiai suriko.
-Bijau? BIJAU?!- sukliko ji.
-Mane užkniso tokios verksnės kaip tu,- pabrėžė ji paskutinį žodį.
-Su tavim nesikausiu,- tarė ji šaltai.- Ir ne todėl kad bijau. Todėl kad manyje dar liko šiokie tokie savitvardos ir padorumo likučiai. Aš nepuolu draugų. Net ir buvusių,- tarė ji.
Tada pašoko ir nušuoliavo dar toliau.
Ji plačiai atvėrė mintis ir leido girdėti bet kam kas tik moka:
*Eik tu kur nebuvus*
[[xDD lol]]

Rosalie šiurpaiai nusikvatojo ir tarė:
-Padorumo/ Savitvardos? o kur jie dingo kai buvai šalia jo? Turbūt buvo pasiūsti ten kur nesutelpa ar ne? Ar tu bent tiksliasi žinai kas yra padorumas? Savitvarda? kartoju, kur jie buvo kai tu buvai šalia jo?
tadi ji pasivijo Elizabeth ir pakartojo:
-Ne fiziškas smurtas yra baisiausias. ir tu dar to nesupratai. Sielą galima nužudyt ne tada kai žmogus miršta, o tada kai jį įskaudina. ir gali neabejoti, po viso šito mano siela nebebus tokia kaip ankščiau

-Nežinau kur jie buvo tada,- Elizabeth atsistojo.- Bet regis dabar jie ten pat!- piktai suriko ji.
Elizabeth trenkė Rosalie iš visų jėgų, taip kad ši nukristų nuo šakos.
-O, taip aš nesupratau, ar ne?..- suriko žemyn Liz.- Tikrai turėtum su juo išsiaiškinti. Sakau tai ne kaip... Sakau kaip draugė. Patikėk - aš nežinojau kad jis tavo vyras. Nenutuokiau. Be to - aš nemeluoju, viską pradėjo jis. Nežinau koks tas tavo vampyras šuo, bet tikrai ne geriausias,- tarė ir nusukusi spindinčias akis vėl dingo.
((Į kita medį! xDD))

Rosalie susvyravo, bet nenudribo. jos nuostabios akys vėl pritvinko ašarų, bet ne iš skausmo. Iš žinojimo kad elizabeth nemeluoja, bet nenorėjimo to pripažinti. Ji taip pat peršoko an kito medžio ir sušuko:
/O taip, jie tikrai buvo ten sukišti. Sūgrūsti taip kad jų net nesimatė. sakai pradėjo? O tu užbaigei. Nesvarbu kas pradėjo. Čia, ne vaikų darželis. Tai rimta ir aš noriu viską žinoti. Na, šuo jis gal ir ne geriausias bet pakankamai geras kad jį mylėčiau. visi turi ydų

-Ydų?.. Cha. Taip, žinoma, yda... Jis pasakytų kad vienintelė jo yda - tai tu. Na žinai. Jei būčiau bent dalį to žinojusi, to nebūtų įvykę. Bet tavo maloningasis vampyras net tiek nepasakė. Kodėl aš dabar turiu kentėti dėl jo?- Elizabeth akyse pasirodė spindinčios ašaros.- Aš tau ne kokia paleistuvė ir nereikia isos kaltės suversti ant manęs, gerai? Jau sa...- bet pamačiusi Rosalie išraišką nutilo. Nebuvo nė mažiausio supratimo lašelio.- Nenori netikėk. Tik atstok nuo manęs, gerai? Jei padės, galiu dingti į bet kurį pasaulio kraštą. Atstok!- sukliko El ir dingo.

Rosalie susvyravo, jai pasidarė silpna. Ji sugriebė sau už širdies ir prisėdo ant šakos. Ji manė kad jai greitai praeis, bet suklydo. Jos širdies tvinksniai dažnėjo. retėjo. Dažnėjo. retėjo... Dažnėjo... Retėjo..
Galop Rosalie sugargaliavo ir apalpo. Tada ėmė kristi per šakas. Jai bekrentant pasitaikė vos kelios, tad ji nudribo gerai įnieką ir neatsitrenkus. Jai nukritus vaizdas buvo tikrai šiurpus. Nors ir buvo vampyrė ir nieko jai nenutiko, bet iš šalies atrodė tarsi gulinti, nelaiminga, skausmo ir ašarų išvagotu veidu, palikta marionetė

Elizabeth belėkdama pajuto kažką keisto.
*Grįžk. ji tavo draugė*
*Taip, žinoma, su tokiais draugais ir priešų nereikia!*
*Nesvarbu. Grįžk*
*Ką ji tokio man padarė, kad turėčiau šokinėti aplink ją?!?*
*Ji tavo draugė. O padarė ne tau. O JAI.*
Elizabeth suletėjo.
*Pati prisiprašė*
*Bet ji jį mylėjo. O jis?..*
Lizė suriaumojo.
*Gerai jau, grįšiu. Tik užsičiaupk*
*Kartais norėtųsi tą kvailą daiktą į gabalėlius sudrąskyti* piktai pamanė ji.
___________________________

Elizabeth nusileido prie Ro.
-Nagi, kelkis. Jis tau nieko nereiškia. Tu stipriausia vampyrė ar nupezusi žiobarė? Atsistok ir kovok su tuo, - trenkė Ros per veidą Elizabeth.

Rosalie pasimuistė ir pajuto plekštelėjimą jai į veidą. Ji greit pašoko ir pamatė virš jos pasilenkusią elizabeth. rosalie vėl pravirko ir atsikėlusi nuėjo prie medžio. tada susmuko šalia šaknų ir įsikniaubė sau į kelius. ji dar i;gai ilgai kūkčiojo. Tarp verksmų vis girdėjosi:
-ne ne ne ne
-ne ne ne ne
-NE NE NE NE
-Ne ne ne
-NE,-staiga sušuko ji ir dar stipriau įsikniaubė sau į kelius

-Neversk manęs vėl tau trenkti,- suriaumojo Eizabeth ir nulekė link Ros.
-Kas tu? Kokią teisę tu turi ištįžti? KAS JIS PO VĖLNIŲ?! Jis - didysis NIEKAS. Jei tu jam nerūpi, kodėl jis turi tau rūpėti? (( xDD))
Elizabeth privertė Ros pažvelgti į ją.
-O dabar... Nedrįsk sukiužti, tau sakau. Nes pati jį sudraskysiu. O dabar noriu šia garbe pasidalinti su tavimi. Jis paprastas veltėdis, niekingas bailys, jam galvoj tik viena... Ar toks vertas gyvenimo? Atsakyk!

Rosalie pakėlė į ją ašarotą veidą ir tarė:
-Aš su juo praleidau šimtą metų. Ką reiškia kiti keli šimtai? atsakyk. Jeigu gadinu sau gyvenimą kaip tu sakai tai padarysiu iš širdies. ir kodėl tu jį nori suplėšyti į gabalus? tai ne tavo turėtų būti sprendimas, o mano. Tik mano. jeigu kas nors ir turi teisę jį suplėšyti į gabalus tai tik tas kas jį sukūrė. O Sukūriau tai..-tada Rosalie griebė sau už burnos supratusi kad pasakė ko sakyti nederėjo

-O, dėl dievo,- supyko Elizabeth ir dar kartą trenkę Rosalie per veidą.- Tu nematai ką jis daro? Po velnių, šimtą metų jis tave apgaudinėjo su suknistomis žiobarų manekenėmis! Iš kur žinau? Jis visiškai neslepia savo minčių. Jo suknistoje galvoje nebuvo nei vieno prisiminimo apie tave! Jis jų negniaužė, -tarė Lizė.- Jis nežinojo kas aš tokia. Ir tu dabar ketini toliau leisti jam ėsti tave iš vidaus, kaip išėstų rūgštis? Su kiekvienu kartu, po mažą, nepakeliamai skausmingą lašelį?.. Rosalie Hale, pabusk. Tai yra gyvenimas. Kitiems tai kali, bet pati nepripažįsti.. Atleisk, bet aš negaliu to leisti. Nejaugi tu gali?

-Aha. Tu aiškini kad neiko nežinojai. o aš, prakeiktoji tavim patikėjau. Karve, tu gi moki skaityti mintis,, tai ko prie jo tryneis? Žinojai kad turi žmoną. ŽINOJAI. Jis to negalėjo nuslėpt, supranti? Tu man kažko nesakai ir aš išsiaiškinsiu ko.

[[Sorry kad toks trumpas]]