Įėjimas į buveinę

-Ko?.. KO?! Nes jo suknistoje galvoje nebuvo net menkiausios užuominos apie tave, va ko!- įniršo Liz.- Ir man buvo ne iki knaisiojimosi jo galvoje, gerai?- sumurmėjo Lizabeth nuleidusi galvą.- Žinai.. Kam man visa tai,- išsitiesė Lizė.- Tu apgailėtina,- paniekinamai metė ji Rosalie.- Rosalie Hale, tu save žemini kaip suknistą gyvūną. Man jau atsibodo. Visada atrodei stipri. Ir išskydai dėl kažkokio pašlemėko. Man to nereikia,- tarė ji žengdama šalin.- Gali bėgti pas savo Edį ir daryt su juo ką nori, bet gal paguosiu - aš jam tikrai nebūsiu paskutinė. O TU, tai jau tikrai. linkiu sekmės su tavo... vyru,- metė ji ir dingo, suplevėsavus jos apsiaustui.
*Prisiekiu* pasigirdo jos mintys. *Tu ir jis.. Jūs man nuo šiol niekas* Dabar dingo ir merginos mintys. Ros liko viena tamsoje. ((nu čia neveiksmas, tai gal nk xDD))

[[Aš tau niekas? beširdė ]]
Rosalie žvelgė į buvusią draugę ir suriko:
-Kaip galima žemint save ką nors mylint? Kas tu tokia kad man aiškintum kokia turiu bt? Ir jeigu dar kada nors, kartoju kadanors tu pakartosi kad esu apgailėtina, skrisi nuo pirmos pasitaikiusios uolos. Tiesiai į kokių dešimties vampyrų nagus. Supratai?
Tada ji atsikėlė ir nusekė paskui elizabeth rėkdama:
-Ne. Ir vėl. Vėl tu baile bėgi. Jei tu bent žinotum pusę tiek apie mane tai šitaip nesielgtum. Nežinai kuo aš sergu...-prasitarė netyčia ji ir tuoj vėl atsisėdo ant kelmo

Supratusi kad visdėlto geriausiai draugei, mjos guodėjai ikr užtarėjai Rosalie nerūpi mergina atsiklaupė ant kelių ir vis dar verkdama ėmė murmėti:
-Esoooo les volturio
Les esmes volturio
Esu la pasion volturio
Ses la elizabetho volturioo
Mylisimok la volturio
Staiga iš niekur atsirado kažkokia dvasia ir tarė:
-Brangute, Rosalie, kas nutiko kad kvietiesi manęs kad nužudyčiau?
Rosalie sukūkčiopjo ir tarė:
-Neversk manę to kartoti. Gi sakiau tau.. Elizabetho volturio..
Dvasia išmintingai linktelėjo ir tarė:
-Tikrai to nori?
Rosalie pakratė galvą tarsi sakydama "taip". Dvasia vėl tarė:
-Tebūnie.
Ir ji pradėjo murmėti:
-loooooo
AMOS
Soooo
AMOS
Meeees
AMOS
Leees
AMOS..

Elizabeth atsirado tarp Rosalie ir "dvasios". Pribėgusi prie merginos jau kelioliktą kartą šiąnakt trenkė jai per veidą.
-Rosalie Hale!!- suriko ji iš visos gerklės.- Gal baigsi vaidinti sušiktą nelaimėlę ir pagaliau ATSIBUSI?!- papurtę Liz Rosalie.- Iki ko...
Elizabeth nespėjo baigti. Pajuto kažką artinantis link jos. Atsisuko ir su siaubu pamatė, kad dvasia jau beveik įgavo formą. Tai buvo vienas iš volturių ir jis piktai artinosi link jos. Elizabeth žinojo kad jis neapsidžiaugė kai ji nutraukę "seansą".
Mergina pašoko.
-Ros..- paniškai tarė Elixabeth nuo medžio šakos.- Gal pradangink šitą padarą..- Lizė dingo ir vos ne tuo pat metu ten atsirado vampyras.
-Ir mes ramiai pasišnekėsim?- iš kitos pusės atsklido neramus merginos balsas. Ji vėl dingo nes ją vijosi volturis.
-Ros, prašau..
-Tu dar turi..
-Dėl ko gyventi..
-Pagalvok ką tu da..
-Ką darai..
-Tai beprotystė..- kiekviena frazė skambėjo iš vis kitos vietos, nes Liz vis dar gaudė volturis.
Elizabeth atsirado tiesiai prieš Rosalie.
-Prašau..- sušnibždėjo ir ją apsikabino.
Tuo pat metu už jos atsirado volturis. Jis sugrūdo peilį jai į nugarą. Elizabeth dar stiprieu įsikabino į Ros ir užsimerkė.
-Neleisk jam to padaryti...- sumurmėjo ji ir prarado sąmone. O vampyras lėtu žingsniu ėmė artintis.

Rosalie tarsi pabudo iš transo tik tada kai ją elizabeth apkabino. Tada ji ėmė šaukti ant volturio:
-Sumautas gaidy, kodėl žudai mano draugę? Kvaily tu nelaimingas.
Tai tarusi ji pašoko nuo žemės ir ištraukė peilį iš Elizabeth nugaros. Tada jį metė į volturį.
Pribėgusi prie jo, jau įgavusio žmogišką formą ji užšoko ant galvos ir ją pasuko, net trakštelėjo.
Vulturis nukrito, o ji greit su lazdele įžiebė ugnį ir padegė jo kūną. Po mišką pasklido skrudinamo žmogaus smarvė. Kai jis sudegė rosalie ugnį užgesino ir pribėgo prie elizabeth. Tada ėmė daužyt jai per veidą [CHA] ir rėkti:
-Tu bjaurybe jeigu dabar mirsi aš tave užmušiu [xDDD]
Tai tarusi ji išsitraukė lazdelę ir Elizabeth žaizda užsitraukė. Taada Rosalie vėl trenkėjai per veidą ir suriko:
-Kelkis, nelaimingoji

Elizabeth sumurmėjo dramatišku balsu:
-Ne-e-ee.. Miego noriu..-draugė atmerkė akis ir pažvelgė į ją triumfuodamai išsišiepus.
-Matytum savo veidelį...- vos tramdydama juoką tarė ir atsistojo.- Buvo vertas ne vieno tokio volturio...- mergina ėmė juoktis.
-Beje, ačiū už žaizdą.. Tik gal pamiršai.. Jis manęs nepadegė. Nebūčiau mirus. O dabar,- tarė ji lėtai artindamasi.- Nesumanyk manęs mušti. Tada gali net nesvajoti susitaikyti,- tarė ji ir pripuolusi prie draugės ją apsikabino taip kad abi susvirduliavo ir nukrito.
-Oups.. Sorry,- išsišiepė.

((LOL xDD))

Rosalie pirmą kartą per naktį nusikvatojo ir kai ją apkabino elizabeth krito ant žemės. Tad ėmė kalbėti:
-Žinai, aš tau taip lengvai neatleisiu. Be to pamiršai? Aš sergu kai kuo/.
Tai tarusi ji surimtėjo ir jos akys prisimerkė.

-Tu man atleisi?- Elizabeth atsistojo.- Na žinai, aš tuoj persialvosiu ir iškviesiu tau kitą volturį,- šiek tiek supyko El ir sukryžiavo rankas.
-Bet kokiu atveju neatrodo kad tau tai rūpi...- sumurmėjo ji ir atsiduso.
-Klok, nelaimingoji,- tarė ji sarkastiškai ir atsisėdo.

Rosalie atsiduso, bet staiga ji pradėjo kosėti. Iš kišenės išsitraukusi servetėlę ji ėmė kosėti į ją. Staiga pamatė kad ant servetėlės ne ta kas turėtų būti. Ant jos buvo kraujas. Rosalie žinojo kad taip us, tad nenustebo. Nuėmusi nuo burnos servetėlę ji atsuko kraują į Eli ir tarė:
Turbūt aiškint nereikia...

-Nejaugi tuberkuliozė kenksmingą vampyrams?.. -neužtikrintai paklausė Liz žiūrėdama į servetėlę.
Ji nieko nesuprato. Buvo pasimetusi. Nejaugi vampyrai serga? Gali mirti nuo ligos, kaip žiobarai?..

Rosalie vėl susigraudino ir linktelėjo:
-Man liko kelios dienos. Gal savaitės. Gal mėnesis. Bet ne daugiau. Atleisk kad nesakiau ankščiau

[[Sorry kad toks trumpas]]

Elizabeth atsigulė ir pažvelgė į giedriejantį dangų.
-Žinai, su tavim vien problemos..- pasakė lyg ir juokaudama.

[Ilgesnio nesugalvojau ]

Rosalie pavelgė į ją ir tarė:
-Na, bet šita rimčiausia, ane? Kč man daryt?

-Ir tu manęs klausi? Ir tik dabar?..- atsiduso El.
-Nežinau,- atsisėdo ji.- Net neįsivaizduoju. O šv. Skutely tau nepadėtų?..

Rosalie nusikvatojoi tarė:
-Skutelyje? brangute, tai mirtina liga. Nuo jos dar niekas neišgijo

-Pernelyg ilgai gyveni su žiobarais... Juk tu nuodų ir vaistų mokytoja, nejaugi nėra kokio eliksyro?- piktokai paklausė Liz.
Ji apsikabino savo kelius
-O kas liks.. atsakingas?.. Klano vadas? Tu.. juk tai negali taip baigtis,- Liza jau regis ėmė kalbėtis su savimi.

Rosalie pasipiktino:
-Klausyk, aš mirštu o tu apie klaną galvoji?
[[sorry skubu]]

-Na žinai, teisingai, tu mirsi, visi ims daryti ką nori ir netrukus pasauly prasidės sumaištis. Tai tu juos laikai suspaudus į nagą. Be to juk pati sakei, kad nieks nepadės.. Tai ką AŠ galiu padaryti?- atkirto Liz.

Rosalie vėl pasipiktino:
-Verkt galėtum

-Šiandien man ašarų užteks,- atkirto Liz.
Vėl atsigulė.
-Be to, atleisk, bet negaliu galvoti kai esu alkana. Šiandien nei lašo burnoj neturėjau.. ((xDD))

Roslie pravirko:
-Klausyk, as mirštu o tu apie valgį mastai?

Elizabeth pašoko.
-Hey, dvi dienas nieko burnoj neturėjau, tada atleki tu, su savo neištikimu vyru ir mirusiu vaiku, mane aprėki, tada aš turiu gelbėt tavo karališką sėdynę nuo suknisto volturio kuris manęs vos neužmuša ir sužinau, kad tau jokio skirtumo, nes dabar mirsi LĖTA ir SKAUSMINGA mirtimi. Ir taip, AŠ NORIU VALGYT! (( ))- ji vėl prisėdo.
-Atleisk. Man šiandien per daug įvykių... (( ))

Rosalie irgi sušuko:
-Cha tai negi tau ,maistas svarbesnis už mane? Taip aš atėjau su vyru ir vaiku, taip tavęs vos nenužudo volturis, ir po galais, TAIP aš tuoj mirsiu ir manau kad tai svarbesnė naujiena nei tavo gurgiantis pilvas.
Tai pasakiusi ji nusiramino:
-Atleisk, man irgi

((tarkim mūsų čia nebėra xDD))
Liz atsisėdo ant akmens. Ji nurijo gerkle kylanti gumulą ir susidėjo koją ant kojos.
-Nesvarbu..- sumurmėjo ji.- Jie manęs nepalauž. Nepamatys manęs praskydusios. aš būsiu kaip motina.. Tikra Cruz. Jie bali kad ir pasaul aukštyn kojom apversti,- Liz užsimerkė. Norėje priversti dėl to nesirūpinti, bet...- Bent jau nepraskysiu...- murmėjo ji pati sau, taip kad niekas negalėtų išgirsti.

Rosalie bėgo taip kaip dar nebuvo bėgusi. Pamačiusi draugę ji pulė prieš ją ir tarė:
-O Elizabeth, aš nežinojau, aš nežinojau.. Nei neįtariau... Mieloji Elizabeth, atleisk.. Prašau...-sumurmįjo ji ir pravirko